LTU Patekote į pirmąjį lietuvišką domeną. Daugiau informacijos

brazdziunas3 300x4361897–1986

 

Povilas Brazdžiūnas – Lietuvos mokslų akademijos akademikas Lietuvos nusipelnęs mokslo veikėjas, profesorius, žymus Lietuvos mokslininkas fizikas, eksperimentinės fizikos ir daugelio fizikos sričių – puslaidininkių fizikos, radioaktyviųjų tyrimų, radiofizikos, kvantinės elektronikos – Lietuvoje pradininkas, daugelio mokslinių straipsnių ir knygų autorius.

Povilas Brazdžiūnas gimė 1897 m. Rugsėjo 18 d. Panevėžio apskrities Stumbriškio valsčiaus Žižmariškio vienkiemyje (dabar Kupiškio r.) valstiečių šeimoje. Augo gausioje septynių brolių ir seserų šeimoje.

Visai mažas pramoko skaityti, rašyti, skaičiuoti kaimo daraktoriaus mokykloje, vėliau mokėsi valstybinėje Vabalninko mokykloje, kurioje buvo mokoma rusų kalba. Būdamas dešimties metų išlaikė egzaminus ir buvo priimtas į Panevėžio realinę gimnaziją. P. Brazdžiūnas buvo darbštus ir pareigingas mokinys, jam geriausiai sekėsi gamtos mokslai. Gimnaziją baigė 1915 m., jau prasidėjus I-ajam pasauliniam karui.

Nuo 1916 m. jaunas abiturientas mokytojavo Kupreliškio, Daršiškių pradinėse mokyklose, ką tik atsidariusioje Biržų „Saulės“ draugijos gimnazijoje. Tačiau būsimasis mokslininkas svajojo apie aukštąjį mokslą.

brazdz fiz458x300Garsūs VU fizikai – profesoriai Povilas Brazdžiūnas, Henrikas Jonaitis ir Jurgis Viščakas1919 m. pavasarį Povilas Brazdžiūnas atvyko į Kauną, sužinojo apie Viesulavoje veikiančią karo aviacijos mokyklą ir į ją įstojo. Ją baigęs 1919 m. pabaigoje įgijo Lietuvos kariuomenės leitenanto laipsnį ir liko tarnauti aviacijoje.

1920 m. Kaune pradėjo veikti Aukštieji kursai. P. Brazdžiūnas iš karto įstojo į šių kursų Matematikos ir fizikos skyrių. 1922 m., įkūrus Lietuvos universitetą, pradėjo studijuoti Matematikos ir gamtos fakultete. Tuo pat metu P. Brazdžiūnas pradėjo dirbti jaunesniuoju laborantu fakulteto Eksperimentinės fizikos katedroje, vadovaujamoje V. Čepinskio. Jie ir buvo visas katedros personalas. Per dvejus mokslo metus buvo parengti 33 laboratoriniai darbai studentams. Kartu P. Brazdžiūnas sėkmingai studijavo ir 1925 m. pabaigoje, apgynęs diplominį darbą, baigė universitetą.

1926 m., gavęs Švietimo ministerijos stipendiją, jaunas fizikas išvyko stažuotis į Ciuricho universitetą, tobulinosi elektrooptikos srityje. 1928 m. grįžęs iš Ciuricho, Povilas Brazdžiūnas vėl pradėjo dirbti Lietuvos universiteto Matematikos ir gamtos fakulteto Ekspermentinės fizikos katedroje. 1929 m. dalyvavo ekspedicijoje, vykdžiusioje  Baltijos jūros Lietuvos pakraščio magnetinius matavimus. 1934 m. pradėti tyrimai medžiagų elektrinio laidumo kitimo stipriuose elektriniuose laukuose efektams nustatyti. Šie eksperimentai buvo tarsi puslaidininkių elektrinio laidumo vėlesnių tyrimų Lietuvoje pradžia.

brazdz stat627x400FMI Matematikos sektoriaus vadovas dr. V. Statulevičius ir Radioaktyvaus spinduliavimo sektoriaus vadovas akademikas P. BrazdžiūnasTačiau pagrindinis darbas universitete buvo pedagoginis. Norint gauti teisę skaityti paskaitas universitete, įgyti docento ar profesoriaus vardą, fakulteto taryboje reikėjo ginti habilitacinį darbą. 1933 m. sausio 24 d. Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos ir gamtos fakulteto tarybos posėdyje Povilas Brazdžiūnas apgynė habilitacinį darbą, o 1934 m. balandžio 24 d. Jam buvo suteiktas docento vardas. Dirbdamas VDU Povilas Brazdžiūnas parengė kelių skaitomų kursų konspektus, vadovėlį, rašė mokslo populiarinimo straipsnius iš įvairių fizikos sričių „Lietuviškajai enciklopedijai“, žurnalams.

1939 m., prasidėjus antrajam pasauliniam karui, Lietuvai buvo grąžintas Vilniaus kraštas. 1939 m. gruodžio 16 d. vėl pradėjo veikti Vilniaus universitetas, iškilo VDU Matematikos ir gamtos fakulteto pertvarkymo klausimai, perkeliant jį į Vilnių. Kadangi mažai kas iš Vilniaus Stepono Batoro universiteto Fizikos fakulteto personalo liko dirbti atsikūrusiame Vilniaus universitete, galima sakyti, kad VU Fizikos katedra buvo iš naujo sukurta VDU fizikos katedros darbuotojų. 1940 m. rugsėjo 1 d. Povilas Brazdžiūnas patvirtintas VU Matematikos ir gamtos fakulteto docentu.

brazdz maprez382x243Lietuvos mokslų akademijos Prezidiumas (iš kairės į dešinę): pirmoje eilėje – A. Žukauskas, J. Matulis, J. Požela, K. Meškauskas, antroje – P. Brazdžiūnas, V. Niunka, K. Korsakas, L. Kairiukštis, J. Kubilius, 1972 m.Tačiau sėkmingai pradėtą mokslinį ir pedagoginį darbą sutrukdė karas. Todėl 1944 m. naujuosius mokslo metus reikėjo vėl pradėti nuo organizacinio kuriamojo darbo. 1945 m. kovo 17 d. P. Brazdžiūnas patvirtintas VU fizikos ir matematikos profesoriumi ir Eksperimentinės fizikos katedros vedėju. Suprasdamas, kad mokslo plėtra pirmiausiai priklauso nuo mokytojų paruošimo, profesorius, nepalikdamas darbo VU, sutiko vadovauti ir Vilniaus pedagoginiam institutui, vėliau dirbo VPI  Fizikos ir matematikos fakulteto dekanu bei Bendrosios fizikos katedros profesoriumi.

Povilas Brazdžiūnas toliau domėjosi tiek jau pažįstamomis, tiek naujomis fizikos mokslo kryptimis, stengėsi suformuoti pagrindines mokslinio darbo kryptis. Nuo 1957 m. Povilas Brazdžiūnas buvo MA Fizikos ir matematikos instituto Radioaktyvaus spinduliavimo sektoriaus organizatorius ir vadovas, nuo 1960 m. – VU Radiofizikos katedros vedėjas. Taigi, buvo pradedamos naujos fizikos kryptys, ugdomi šių krypčių specialistai.

 

Prof. Povilas Brazdžiūnas aktyviai dalyvavo Lietuvos mokslų akademijos veikloje. 1949 m. jis buvo išrinktas Lietuvos mokslų akademijos nariu-korespondentu, 1956 m. – tikruoju nariu, 1963–1976 m. buvo renkamas Fizikos, technikos ir matematikos mokslų skyriaus akademiku-sekretoriumi.

P. Brazdžiūnas buvo daugybės mokslinių tarybų nariu, daug nuveikė leidybos baruose, terminų kūrimo, norminimo bei taisiklingos vartosenos srityje. 1949–1960 m. buvo VU Mokslo darbų fizikos ir matematikos serijos atsakingasis sekretorius, nuo 1961 m. leidžiamo mokslinio žurnalo „Lietuvos fizikos rinkinys“ vienas iš iniciatorių ir vyriausiasis redaktorius.

1963 m. prie Lietuvos MA Fizikos ir matematikos instituto įkurta Lietuvos fizikų draugija, kurios pirmininku nuo pat jos įkūrimo (išskyrus 1966–1968 m.) iki mirties buvo akademikas Povilas Brazdžiūnas.

Už mokslininko, kultūros ir visuomenės veikėjo darbus Povilas Brazdžiūnas buvo apdovanotas valstybine premija, ordinais ir madaliais, garbės raštais, bei diplomais. Jis yra vienas pirmųjų Lietuvos mokslininkų, kuriam buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio mokslo veikėjo garbės vardas.

Akademikas Povilas Brazdžiūnas mirė 1986 m. vasario 28 d. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.


 

Paruošė A. Dragūnienė

Pristatymas paruoštas remiantis straipsniu:

E. Makariūnienė. Lietuvos eksperimentinės fizikos pradininkas./ Kn.: I. Blažienė. Povilas Brazdžiūnas. Literatūros rodyklė. Lietuvos TSR Mokslų akademijos biblioteka, Vilnius: 1987, 7–21 p.

brazdziunas3 300x4361935–2014

 

Bronius Grigelionis gimė 1935 m. lapkričio 1 d. Pasvalio raj. Iciūnų km., valstiečių Igno ir Onos Grigelionių 9-nių vaikų šeimoje. 1954 m. baigęs Žeimelio vidurinę mokyklą įstojo į Vilniaus universitetą, Fizikos – matematikos fakultetą, matematikos specialybę.

Broniui likimo lemtis buvo tokia, kad dar būnant abiturientu į jį atkreipė dėmesį Lietuvos matematikų bendruomenė: ir profesūra, ir studentai – matematikai. Štai kaip tas atsitiko. Jis 1954 m. pavasarį tapo Lietuvos jaunųjų matematikų III-iosios olimpiados nugalėtoju. Tarytum kas čia tokio. Įvyko tarytum eilinis įvykis. Bet įvyko neeilinis įvykis, sensacija. Olimpiados nugalėtojas – ne didmiesčio mokyklos abiturientas. O abiturientas paprastos, kaimiškosios mokyklos iš Žiemelio. Pamenu, tada būdamas pirmakursiu, kaip nedrąsiai, lyg pasimetęs, lydimas karštų plojimų į sceną atsiimti apdovanojimų žengia paprastas vaikinas.

Nuo 1954 m. rudens Bronius tvirtai pradeda šturmuoti matematikos mokslo aukštumas. Ir šturmuoja labai sėkmingai. 1959 m. baigęs universitetą Jis įstoja į Kijevo universiteto matematikos specialybės aspirantūrą. Jo vadovu tampa garsus matematikas, Ukrainos mokslų akademijos akademikas Borisas Gnedenka. 1960 m. vadovui persikėlus į Maskvos univetsitetą, Bronius 1960–1962 m. studijuoja šio universiteto aspirantūroje. Studijos Kijevo ir Maskvos universitetuose ypač pasitarnavo žengiant karjeros laiptais.

Baigęs aspirantūrą Bronius 1962 m. grįžta į Lietuvą ir Lietuvos Mokslų Akademijos Fizikos ir matematikos institute pradeda matematikos profesionalo karjerą. Keitėsi šio instituto struktūra ir pavadinimas, pakol jis 2010 m. tapo Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos institutu. Su juo ir yra susieta visa prasminga mokslinė veikla ir kasdienis gyvenimas. Bronius čia pradėjo dirbti jaunesniuoju, vėliau vyresniuoju moksliniu bendradarbiu, skyriaus vadovu, pagaliau ir iki pat mirties buvo šio instituto vyriausiuoju mokslo darbuotoju.

Daugelį metų buvo Vilniaus universiteto profesoriumi.

Svarbiausi Broniaus Grigelionio mokslinės karjeros etapai:

  • 1963 m. apgynė fizikos ir matematikos mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertaciją.
  • 1969 m. tapo valstybinės premijos laureatu.
  • 1970 m. tapo Fizikos – matematikos mokslų daktaru (1991 m. nostrifikuotas matematikos habilituotu daktaru) ir Matematinės statistikos sektoriaus (dabar – skyrius) vadovu, kuriam vadovavo iki 2005 m. pabaigos.
  • 1971 m. jam suteiktas mokslinis profesoriaus vardas.
  • 1976 m. išrenkamas tarptautinio statistikos instituto nariu, taip pat Bernulio draugijos (t.y. tarptautinės matematinės statistikos ir tikimybių teorijos specialistų draugijos) nariu.
  • 1987 m. išrenkamas Lietuvos Mokslų akademijos tikruoju nariu – akademiku.
  • 1991 m. išrenkamas Lietuvos katalikų Mokslų akademijos akademiku.
  • 2000 m. tapo Lietuvos mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto Tarybos pirmininko pavaduotoju ir apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu už nuopelnus atkuriant ir įtvirtinant Lietuvos nepriklausomą valstybę 1990–2000 m.

1965 m. Bronius vedė pradinių klasių mokytoją Onutę Jurgaitytę. 1967 m. susilaukė sūnaus Gintauto; 1972 m. dukters Mildos.

Bronius Grigelionis buvo Sąjūdžio pirmojo Seimo narys, Lietuvos mokslo tarybos narys, Visuotinės lietuvių enciklopedijos redaktorių tarybos narys, Vilniuje gyvenančių pasvaliečių bendrijos pirmininkas. Pasvalyje vyksta Panevėžio apskrities vidurinių mokyklų jaunųjų matematikų olimpiados, kur jaunieji matematikai varžosi dėl profesoriaus B. Grigelionio taurės.

Verta paminėti Broniaus mokslinius pasiekimus. Tik gaila, kad daugeliui šiuolaikinė matematika – priešiška ir uždara šalis, kurią supa griežtų loginių teiginių siena. Jos peizažas – sudėtingiausių formulių kalnai ir kalvos, bei sunkiai sprendžiamų lygčių tarpekliai. Bet kaip nebūtų keista – matematika yra kartu ir universali mokslo kalba. Pagrindinė mokslinių tyrimų kryptis – atsitiktinių procesų teorija ir jų statistika. Jau baigdamas aspirantūrą Bronius išgarsėjo nustatęs laiptinių atsitiktinių procesų sumų konvergavimo į taip vadinamą Puasono procesą būtinas ir pakankamas sąlygas. Šis darbas tapo tikimybių teorijos chrestomatiniu pasiekimu. Atsitiktinių procesų optimaliojo stabdymo srityje nustatė statistikų pakankamumo ir markoviškumo kriterijus. Išplėtojo semimartingaliųjų charakteristikų ir taškinių procesų intensyvumo matų koncepcijas. Sukūrė procesų su nepriklausomais pokyčiais ir stochastinių lygčių martingalinę charakterizaciją, funkcionalų integralinę išraišką ir netiesinės filtracijos lygtis. Sukūrė bendrą funkcijinių ribinių teoremų įrodymo metodą ir jį plačiai panaudojo taikymuose. Sėkmingai taikė martingalinius metodus matematinėje statistikoje, masinio aptarnavimo teorijoje, draudos ir finansų matematikoje. B. Grigelionis pirmasis Lietuvoje susidomėjo ir vystė draudos ir finansų matematikos problematiką. Tikimybių teorijos suklestėjimas Lietuvoje tampriai susijęs su Broniaus Grigelionio moksline pedagogine ir organizacine veikla.

Tai tik dalis trumpai suminėtų Broniaus Grigelionio pasiekimų. Jiems įvardinti, išanalizuoti ir įvertinti reikalinga atskira studija. Jam vadovaujant buvo apginta 19 disertacijų, 8 iš jo disertantų tapo habilituotais daktarais ir profesoriais. Bronius paskelbė įvairiuose tarptautiniuose leidiniuose apie 150 mokslinių straipsnių. Pagaliau „Springer-Verlag“ leidykla išleido Jo monografiją „Stjudento t-skirstinys ir su juo susiję stochastiniai procesai“ (anglų kalba).

Sakoma, kad bet kurioje srityje nepakeičiamų nėra. Toks likimas laukia ir Broniaus Grigelionio. Bet per netrumpą savo mokslinės veiklos laikotarpį Jo ir Jo mokinių pasiekimai jau įrašyti į matematikos mokslo istoriją. 

Broniaus Grigelionio bibliografinė rodyklė

Akademikas prof. habil. dr. Bronius Grigelionis mirė 2014 m. birželio 5 d. Palaidotas Vilniaus Kairėnų kapinėse.


 

Paruošė B. Riauba

brazdziunas3 300x4361944–2011

 

Stanislava Nerutė (Čeknytė) Kligienė gimė 1944 m. kovo 3 d. Kinderiuose, Kupiškio raj. 1967 m. baigė Vilniaus universiteto matematikos specialybę. 1973 m. gegužės 29 d. apgynė Lietuvos respublikos matematikos mokslų daktaro disertaciją „Atsitiktinių sekų pasiskirstymo parametrų pokyčio momento įvertinimas“. Dirbo Matematikos ir informatikos instituto Atpažinimo procesų skyriuje. Tobulinosi informacinių technologijų ir skaitmeninės leidybos temomis, 1996–2007 m. baigė įvairius tarptautinius kursus Sofijoje (Bulgarija), Prahoje (Čekija), Los Andžele (JAV), Varšuvoje (Lenkija), Maltoje. 

Nerutės mokslinio darbo sritis – atsitiktinių sekų statistinė analizė, parametrų pokyčio radimo problemos. Paskelbė daugiau kaip 80 mokslinių straipsnių. Parašė vadovėlį „Atsitiktinių sekų statistinė analizė“. Ruošė mokymo kursų medžiagą.

Nerutė Kligienė buvo dalykinių lietuviškų svetainių pradininkė ir viena iš produktyviausių Lietuvos internetinių buveinių kūrėja ir organizatorė. Jos šaknys — lietuviško kaimo tradicijoje, jo erudicijoje ir meniniuose sugebėjimuose. Nerutės tėvas — medžio drožėjas, plataus akiračio šviesuolis, tautodailininkas Jonas Čeknys.

Internetinę kūrybą Nerutė pradėjo 1995 metais, suburdama įvairių specialistų grupę ir ėmusi vadovauti WWW buveinių kūrimo projektams. Nuo 1996 metų įsijungė į UNESCO katedros „Informatika humanitarams“ (prie Matematikos ir informatikos instituto) veiklą.

Nerutė vadovavo kultūros paveldo kompaktinių plokštelių išleidimo projektams ir daugiau kaip 20 interneto svetainių sukūrimo projektams:

26 487217495 rpxeq x2 kvPo mosklo premijos įteikimo: A. L. Lipeika, K. Kubilius,
N. Kligienė, E. R. Ožeraitis, K. Kazlauskas, A. L. Telksnys,
A. Bučelienė, G. Dzemyda

N. Kligienė dalyvavo ir kuriant skaitmeninę J. Basanavičiaus biblioteką www.knygadvaris.lt .

Plačiau apie jai vadovaujant vykdytus projektus galima pasiskaityti tinklalapiuose: „MII Multimedijos centro humanitarams projektai“„Sava Lietuva – Leidėjai – Nerutė Kligienė“.
Pati Nerutė save trumpai aprašė MII Multimedijos centro humanitarams ir „Lietuviškos knygos metų“ internetinėse svetainėse.

2008 m. Stanislava Nerutė Kligienė kartu su Antanu Leonu Lipeika, Evaldu Robertu Ožeraičiu ir Adolfu Laimučiu Telksniu buvo apdovanota Lietuvos mokslo premija už 1995-2007 m. darbų ciklą „Informacinės technologijos lietuvių kalbai ir kultūrai“.

Turėjo tris vaikus: sūnų Skirmantą ir dukras Giedrę ir Norvydą. Vaikai pasirinko specialybes, artimas mamos interesams. Sūnus Skirmantas, ne kartą pasižymėjęs matematikos olimpiadose, yra baigęs matematiką Vilniaus universitete, Pietų Kalifornijos universitete (JAV) apgynė matematikos daktaro laipsnį. Dirba ir gyvena Amerikoje. Dvi dukros Norvyda ir Giedrė baigė dizainą Vilniaus dailės akademijoje ir abi dalyvavo kuriant Lietuvos kultūros paveldui skirtų interneto projektų dizainą. Jauniausioji dukra Giedrė Australijoje, Sidnėjaus universitete apgynė Edukologijos daktaro laipsnį ir ten tęsia darbus.

Doc. dr. Stanislava Nerutė Kligienė žuvo 2011 m. birželio 18 d. automobilio avarijoje. Palaidota Šimonių kapinės, Kupiškio r.

Nuotraukos iš Nerutės mirties metinių paminėjimo VU Matematikos ir informatikos institute: https://photos.app.goo.gl/hFzHBZuArwdwZQD69  


 

Pristatymas paruoštas remiantis:

 

brazdziunas3 300x4361921–2011

 

Akademikas Jonas Kubilius – žymus Lietuvos mokslininkas, ilgametis Vilniaus universiteto rektorius, savo darbais plačiai žinomas pasaulyje. Jis yra naujos matematikos krypties – tikimybių teorijos ir skaičių teorijos mokyklos Lietuvoje kūrėjas ir vadovas, įnešęs didžiulį indėlį į Lietuvos mokslą.

Jonas Kubilius gimė 1921 m. liepos 27 d. 1935 m. baigęs Eržvilko progimnaziją, 1940 m. baigė Raseinių gimnaziją, o 1946 m. – Vilniaus universitete matematiką. Dar besimokydamas pradėjo universitete dirbti vyr. laborantu. 1946–1948 m. dirbo Parengiamųjų kursų prie Vilniaus universiteto direktoriumi, baigęs universitetą iki 1948 m. – asistentu.

jk012 p jk sk vad vDr. Jonas Kubilius – Matematikos sektoriaus vadovas (apie 1957 m.)1948­–1951 m. J. Kubilius mokėsi aspirantūroje Leningrado universitete. Ją baigęs ir apgynęs fizikos-matematikos mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertaciją, grįžo į Vilniaus universitetą ir iki 1958 m. vidurio dirbo vyr. dėstytoju, e. doc. pareigas.

Tuo pat metu talentingas matematikas dirbo ir mokslinį darbą: 1952–1956 m. buvo Lietuvos MA Fizikos ir technikos instituto mokslinis bendradarbis. Savo darbais čia J. Kubilius pradeda matematikos mokslinius tyrimus Lietuvos mokslų akademijoje. Taikydamas tikimybinius metodus skaičių teorijoje, jis per keletą metų gavo labai vertingų rezultatų, J. Kubilius šalia mokslinio darbo dirbo ir didelį organizacinį darbą. 1951 m. organizavo pirmąją matematikos olimpiadą Lieruvos moksleiviams. Jos rengiamos kasmet iki šiol.

1956 m. reorganizuojant Fizikos ir technikos institutą įkuriamas Fizikos ir matematikos institutas. J. Kubiliaus pastangomis šiame institute įsteigiamas Matematikos sektorius. Jis – pirmasis šio sektoriaus vadovas (vadovavo iki 1962 m.), kartu buvo ir Instituto direktoriaus pavaduotojas mokslo darbui. Būtina pažymėti, kad būtent iš šio sektoriaus per kelis dešimtmečius išaugo dabartinis Matematikos ir informatikos institutas.

1957 m. J. Kubilius apgynė fizikos-matematikos mokslų daktaro (dabar – habilituoto daktaro) disertaciją. 1958 m. jam suteiktas profesoriaus vardas.

3 p jk su skeptru vProf. J. Kubilius – Vilniaus universiteto rektorius
(apie 1979 m.)
1958 m. prof. J.Kubilius tapo Vilniaus univeriteto rektoriumi ir buvo juo iki 1991 m. Rūpinosi, kad Universitetas išliktų lietuviškas, virstų moksliniu universitetu, atsikovotų savo istoriją. Universiteto 400 metų sukakties minėjimas virto lietuvių tautos švente. Suremontuoti ir išpuošti senieji universiteto rūmai. Pradėta naujo universiteto mietelio statyba. Atgauta ir restauruota akademinė šv. Jonų bažnyčia. Įkurtas botanikos sodas Kairėnuose.

Tuo pat metu dirbo mokslinį, pedagoginį ir organizacinį darbą, 1961–1993 m. buvo VU Tikimybių teorijos ir skaičių teorijos katedros vedėjas, iki 2009 metų skaitė tikimybių teorijos ir matematinės statistikos kursus. Iki 1993 m. vadovavo tikimybių teorijos ir skaičių teorijos seminarui. Jo vadovaujami 29 matematikai apgynė daktaro disertacijas.

1960 m. įsteigė mokslinį žurnalą „Lietuvos matematikos rinkinys“, buvo jo redaktorių tarybos narys, nuo 1998 m. – vyr. redaktorius, nuo 2007 m. – garbės redaktorius.

1962 m. organizavo Lietuvos matematikų draugiją ir iki šiol yra jos pirmininkas.

1962 m. išrinktas Lietuvos MA akademiku.

5 p 11686 ma 2003 vLietuvos mokslų akademijos Matematikos, fizikos ir chemijos mokslų skyriaus nariai. Akad. J. Kubilius – pirmoje eilėje trečias iš kairės (2003 m.)Platus profesoriaus J. Kubiliaus mokslinų tyrimų ir jų taikymų ratas: tikimybių teorijos ribinės teoremos, aritmetinių funkcijų reikšmių pasiskirstymas, daugialypės dzeta funkcijos, Lietuvos matematikos istorija.

Mokslinio darbo rezultatus atspindi ilgas parašytų mokslinių publikacijų, knygų, vadovėlių, pranešimų mokslinėse konferencijose sąrašas.

Profesorius yra apie 100 mokslinių straipsnių, vadovėlių „Realaus kintamojo funkcijų teorija“ (1970 m.), „Tikimybių teorija ir matematinė statistika“ (1980, 1996 m.), „Ribinės teoremos“ (1998), 4 uždavinynų, kelių šimtų publicistinių, matematikos istorijos straipsnių autorius. J. Kubilius taip pat yra knygų ciklo „Iš Lietuvos matematikos istorijos“ – „Antanas Baranauskas ir matematika“ (2001 m.), „Matematika Lietuvoje po 1945 metų“ (2006), „Matematinė mintis Lietuvoje“ (2009 m.) – autorius ir vienas iš redaktorių.

8 p kubiliausj kn 1958 vJ. Kubilius Tikimybių metodai skaičių teorijoje – pirmoji Lietuvos istorijoje matematikos monografijaSvarbiausias tikimybinės skaičių teorijos ciklo darbas – Tikimybių metodai skaičių teorijoje (rusų k.) – 1958 m. įvertintas Lietuvos mokslo premija. Knyga išversta į anglų kalbą (išėjo 5 leidimai). Tai – pirmoji Lietuvos istorijoje matematikos monografija.

Organizavo seriją „Lietuvos mokslo istorijos paminklai“. Išėjo 17 knygų. Kartu su kolegomis parengė trikalbį matematikos terminų žodyną.

Daugelyje pasaulio šalių yra skaitęs paskaitas bei dalyvavęs mokslinėse konerencijose.

Akad. J. Kubiliaus mokslo darbai du kartus įvertinti Lietuvos mokslo premija, jam suteikti Lietuvos nusipelniusio mokslo ir nusipelniusio kultūros veikėjo vardai.

Dalyvavo politiniame gyvenime. 1989 išrinktas liaudies deputatu, 1992–1996 – Lietuvos Seimo narys.

Akad. J. Kubilius – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordino {komandoro kryžiaus) kavalierius, Greifsvaldo (Vokietija), Prahos (Čekija), Zalcburgo (Austrija) ir Latvijos universitetų Garbės daktaras. Jam suteiktas Vilniaus miesto ir Jurbarko rajono garbės pilieičo vardas.

Pradedant 1991 m., kas penkeri metai, Palangoje organizuojamos analizinės ir tikimybinės skaičių teorijos tarptautinės konferencijos J. Kubiliui pagerbti.

Pažįstančius akad. J. Kubilių žavėjo ir jo žmogiškosios savybės. Būdamas garsus mokslininkas, žymus visuomenės narys jis buvo paprastas, šiltas žmogus. Šalia jam būdingo darbštumo, reiklumo ir kruopštumo matėme jo demokratiškumą, geranoriškumą, atidumą ir atlaidumą.

Ilgametis Vilniaus universiteto Rektorius Akademikas Jonas Kubilius mirė 2011 m. spalio 30 d. Palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse.

Atskirai pridedame šiek tiek nuotraukų iš gerb. Jono Kubiliaus gyvenimo.


 

Paruošė V. Dragūnienė

Parengta remiantis akad. J. Kubiliaus asmeniniam puslapiui MII tinklalapje pateikta medžiaga bei asmeniniais V. Dragūnienės prisiminimais. Nuotraukos – iš asmeninio J. Kubiliaus bei Matematikos ir informatikos instituto archyvų.

Autorė nuoširdžiai dėkoja akad. J. Kubiliui ir prof. K. Kubiliui už visokeriopą pagalbą rengiant šį pristatymą.

V. Dragūnienė

brazdziunas3 300x4361934–2008

 

Bronius Kvedaras – mokslininkas, fizikos-matematikos mokslų kandidatas (dabar – daktaras), dirbęs skaičiavimo metodų, diferencialinių lygčių teorijos srityse. Ypač reikšmingi jo rezultatai, gauti išsigimusių diferencialinių lygčių Banacho erdvėse teorijos srityje.

B. Kvedaras gimė 1934 m. balandžio 8 d. Dusetų raj. Šalinėnų kaime pasiturinčių ūkininkų Vinco ir Leokadijos Kvedarų šeimoje. Mokėsi Baibių pradinėje, vėliau – Antalieptės vidurinėje mokykloje. 1954 m., baigęs vidurinę mokyklą, įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą. Gabus studentas 1958 m. pusmečiui buvo išsiųstas tęsti studijų į Maskvos Lomonosovo valstybinį universitetą, kur daug dėmasio skyrė skaičiavimo matematikos teorijai bei programavimui elektroninėms skaičiavimo mašinoms (ESM). Čia iš skaičiavimo matematikos parašė diplominį darbą bei sėkmingai jį apgynė. Grįžęs į Vilniaus universitetą išlaikė valstybinius egzaminus ir su pagyrimu baigė studijas.

talka 295x500 1967Pavasarinė takla FMI kieme (A. Goštauto 12)
(iš kairės) J. Mockus, B. Kvedaras ir V. Statulevičius,
pasilenkęs – Z. Rudzikas (apie 1970 m.)

pastato proj 675x500 1982Skyrių vadovų pasitarime svarstomas naujojo MII pastato projektas:
(iš kairės: sėdi – E. Vilkas, A. Žilinskas, B. Kvedaras, G. Baguška;
stovi – P. Rumšas, B. Grigelionis, S. Skėrus (apie 1982 m.)

1959 m. B. Kvedaras pradėjo moksininko karjerą – pradėjo dirbti Fizikos ir matematikos (dabar – Matematikos ir informatikos) instituto (FMI) Matematikos sektoriuje jaunesniuoju moksliniu darbuotoju. 1961 m. įstojo į aspirantūrą, ir buvo išsiųstas į Voronežo valstybinį universitetą specializuotis funkcinės analizės ir diferencialinių lygčių teorijos srityje (vadovas – prof. S.G. Kreinas). Po aspirantūros B. Kvedaras grįžo į Institutą ir tęsė darbą jame iki pat gyvenimo pabaigos. 1966 m. apgynė fizikos ir matematikos mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertaciją.

dls skyrius738x500Diferencialinių lygčių skyriaus darbuotojai: (iš kairės) sėdi – J. Macionis, K. Karpius, O. Dulkytė, sk. vad. dr. B. Kvedaras, stovi – S. Rutkauskas, K. Pileckas, A. Grigelionis
(apie 1990 m.)
1967 m. dr. Bronius Kvedaras buvo paskirtas FMI Skaičiavimo centre įkurto Programavimo ir uždavinių sprendimo sektoriaus vadovu ir vadovavo jam iki 1971 m. Nuo 1972 m., po instituto restruktūrizavimo, jis buvo Diferencialinių lygčių skyriaus vadovas.

Plačios ir gilios erudicijos mokslininkas B. Kvedaras stengėsi savo vadovaujamą skyrių paversti stipriu moksliniu kolektyvu, vadovavo aspirantams (dabar – doktorantams), skaitė paskaitas studentams, vadovavo diplominiams darbams. 1980 m. jam buvo suteiktas docento vardas.

Gabus ir darbštus mokslininkas dr. B. Kvedaras gavo svarius rezultatus nagrinėdamas kraštinius uždavinius su nelokaliosiomis sąlygomis. B. Kvedaras paskelbė daugiau kaip 70 mokslinių straipsnių, parašė vadovėlius aukštosioms studijoms „Skaičiavimo metodai“ (kartu su M. Sapagovu) ir „Matricų teorija“. Jis vienas iš pirmųjų Lietuvoje pradėjo taikyti matematinius metodus kitų sričių užsakovų darbuose.

dls sms sem 630x500 2006Diferencialinių lygčių ir jų taikymų seminaras (dalyvauja Diferencialinių lygčių ir Skaičiavimo metodų skyrių darbuotojai. Priekyje sėdi (iš kairės) – S. Rutkauskas, K. Pileckas, M. Sapagovas, B. Kvedaras (2006 m.)B. Kvedaras aktyviai dalyvavo mokslinėse konferencijose (ypač – Lietuvos matematikų draugijos rengiamose), ne tik skaitė jose pranešimus, bet negailėjo jėgų ir jas rengiant bei išleidžiant konferencijų darbus.

Besimokydamas mokykloje B. Kvedaras garsėjo ne tik kaip puikus mokinys, bet ir kaip geras šachmatininkas, gynęs mokyklos garbę apskrities masto varžybose, atstovavo Zarasų apskričiai.

Nepamiršo sporto ir vėliau. Kai institute vykdavo šaškių, šachmatų, stalo teniso, tinklinio ar kitos varžybos, jis rūpindavosi, kad jo skyrius būtų kuo geriau ir gražiau atstovaujamas, o kartais ir pats stodavo ginti skyriaus garbės.

1997 m. B. Kvedaras perleido skyriaus vadovo pareigas gabiam savo mokiniui matematikui Konstantinui Pileckui, o pats dirbo šiame skyriuje vyresniuoju mokslo darbuotoju.

kvedaro kn2 780x500 1Knygos, kurių autorius (bendraautorius) yra dr. B. Kvedaras2001 m. išėjo į pensiją, bet ir toliau neatitruko nuo instituto gyvenimo – lankė mokslinius seminarus, dalyvavo kituose renginiuose, recenzavo straipsnius ir vadovėlius.

Maždaug tuo pat metu B. Kvedaras, paskatintas veiklaus Vilniaus universiteto docento Henriko Jasiūno bei kitų kraštiečių, ėmė domėtis savo gimtojo kaimo ir savo giminės istorija. Kaip ir visko, ko imdavosi, šios veiklos B. Kvedaras ėmėsi su užsidegimu, negailėdamas laiko ir jėgų. Rezultatas – knyga apie gimtąjį kaimą „Gimtieji Šalinėnai“. Deja, atspausdintos jos jis pats nebeišvydo.

Tie, kuriems teko bent trumpai pabendrauti su Bronium Kvedaru, pirmiausia, tur būt, prisimena jo ramybę ir toleranciją. Tie, kuriems teko laimė su juo dirbti ar ilgiau jį pažinti, prisimena jo darbštumą, sąžiningumą, korektiškumą, kuklumą, atlaidumą, ištikimybę savo pasirinkimui ir žmonėms. Artimai bendravusiejį prisimena draugišką, dosnų, šiltą žmogų, tokį, kurio paprasčiausiai neįmanoma nemylėti.

Dr. Bronius Kvedaras mirė 2008 m. rugsėjo 25 d. Palaidotas Saltoniškių kapinėse Vilniuje.


 

Paruošė V. Dragūnienė

Paruošta remiantis:

  • B. Kvedaro asmens byla, saugoma Matematikos ir informatikos instituo archyve.
  • Stasys Rutkauskas. Keli štrichai apie B. Kvedarą – Mokytoją, kolegą ir vyresnįjį draugą. Kn: Bronius Kvedaras. Gimtieji Šalinėnai, MII, Lietuvos Nepriklausomųjų rašytojų sąjunga, Vilnius, 2009, 282 p.
  • V. Dragūnienės asmeniniais prisiminimais.

brazdziunas3 300x4361937–2005

 

J. Masiulis gimė 1937 m. sausio 9 d. Radviliškio raj. Prastavonių k. 1963 m. baigęs Kauno Politechnikos institutą (dabar KTU), kur įgijo inžinieriaus radiotechniko specialybę, pradėjo dirbti tuometiniame MA Fizikos ir matematikos (nuo 1990 m. Matematikos ir informatikos) institute, kuriame dirbo iki pat mirties: pradžioje - Elektroninių skaičiavimo mašinų laboratorijoje vyr. inžinieriumi, vėliau Techninės kibernetikos sektoriaus mokslo darbuotoju. 1976  m., įkūrus  Informacijos ir patentų skyrių, J.Masiulis tapo jo vadovu ir vadovavo jam iki 2005 m.

J. Masiulio mokslinio dirbo sritys - patikimumo teorija. Paskelbė apie 90 mokslinių publikacijų, skaitė pranešimus konferencijose, gavo 10 išradimų autorinius liudijimus. 1975 m. apgynė technikos mokslų kandidato (dr.) disertaciją.

J. Masiulis buvo ne tik darbštus, pareigingas, kropštus darbuotojas, bet ir kuklus, tolerantiškas žmogus, rūpestingas tėvas ir vyras. 

Dr. Jonas Masiulis po sunkios ligos mirė 2005 m. spalio 14 d. Palaidotas Kairėnų kapinėse Vilniuje.


 

Paruošė MII administracija

brazdziunas3 300x4361933–2009

 

Vilius Matulis – mokslininkas, fizikos-matematikos mokslų kandidatas (šiuolaikiškai - daktaras), pirmasis Lietuvoje apgynęs disertaciją iš matematinės logikos, vienas iš informatikos mokslo tyrimų Lietuvoje pradininkas. Dr. V.Matulio darbai buvo gerai žinomi visoje tuometinėje Tarybų Sąjungoje. Jis vienas iš pirmųjų Lietuvoje pradėjo taikyti skaičiavimo techniką ir matematinius metodus ne tik mokslo, bet ir praktiniams ūkio uždaviniams spręsti. V. Matulis subūrė didelę specialistų grupę, kūrusią programinę įrangą planavimo uždaviniams spręsti. Tai buvo vienas iš didžiausių tokio pobūdžio projektų tuometinėje TSRS.

Dr. V. Matulis gimė 1933 m. sausio 1 d. Dusetų raj. (dabar Zarasų raj.) Mumeliškių kaime. 1951 m. baigė Antalieptės vidurinę mokyklą ir įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą (FMF). 1956 m. su pagyrimu baigė universitetą, porą metų dėstė Vilniaus statybos technikume. Nors diplominį darbą rašė iš tikimybių teorijos, vadovaujamas prof. Jono Kubiliaus, 1958 m. rugsėjo mėn. išlaikė stojamuosius egzaminus į matematinės logikos aspirantūrą V.A. Steklovo Matematikos instituto Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo) filiale ir Fizikos ir matematikos (dabar – Matematikos ir informatikos) instituto buvo komandiruotas į specializuotis matematinės logikos srityje (vadovas – prof. N. A. Šaninas). V. Matulis nagrinėjo sekvencinius klasikinio predikatų skaičiavimo variantus bei sekvencijų išvedimo paieškos taktikas. 1961 m. Vilius Matulis sėkmingai baigė aspirantūrą, grįžo į Vilnių ir pradėjo dirbti Fizikos ir matematikos institute.

01 matulis aspirantai tk vProf. N.A. Šaninas su savo mokiniais. Pirmoje eilėje pirmas iš kairės – V. Matulis, antroje eilėje pirma iš dešinės – A. Pliuškevičienė (apie 1960–1962 m.)1962 m. spalio 1 d., ruošiantis institute pradėti naudoti elektronines skaičiavimo mašinas (ESM), buvo įkurtas Skaičiavimo matematikos sektorius (SkMS). Jo tikslas buvo paruošti programuotojus-specialistus, ruošiantis spręsti uždavinius ESM pagalba. Sektoriaus vadovu tapo V. Matulis, aspirantūroje rengęs disertaciją kompiuterinio teoremų įrodinėjimo tematika.

Skaičiavimo matematikos sektoriaus įsteigimas atspindėjo naują kokybinį šuolį ne tik instituto, bet ir visos Lietuvos kompiuterizavimo istorijoje – buvo padėti pagrindai skaičiavimo technikos ir informatikos tyrimamas.

1963 metais, išėjus iš spaudos moksliniams straipsniams, skelbiantiems aspirantūros metu gautus mokslinių tyrimų rezultatus, V.Matulis apgynė fizikos-matematikos mokslų kandidato disertaciją, pradėjo skaityti matematinės logikos kursą Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultete, vadovavo studentų diplominiams darbams.

Nuo 1962-jų metų programuotojų skaičius institute sparčiai augo, didžiąją jo dalį sudarė Vilniaus Universiteto fizikos ir matematikos fakulteto absolventai, kasmet buvo skiriama po keletą Vilniaus Universiteto ekonomikos fakulteto bei Kauno politechnikos instituto absolventų. Stigo patirties, trūko literatūros, skaičiavimo mašinos buvo labai netobulos, programas reikėjo rašyti mašinos kalba. Sektoriaus vadovas V.Matulis stengėsi perprasti programavimo, darbo su ESM logiką, mokėsi pats ir atkakliai, kantriai ir rūpestingai mokė jaunus pavaldinius, nors pats programuotoju netapo.

02 matulis aikstel t vTarpinstitutinės tinklinio varžybos tarp Puslaidininkių bei Fizikos ir matematikos institutų: trečias iš dešinės
(baltais marškinėlias) – V. Matulis (apie 1972 m.)
Pirmosios programos buvo skirtos fizikiniams, inžineriniams skaičiavimams atlikti bei ūkiniams uždaviniams spręsti. Vienas iš to meto stambių projektų – „Kolūkių ir tarybinių ūkių pasėlių ir gyvulių bandos planavimo Sistema“. 1962–1964 metai, projektui vadovavo Vilius Matulis.

Kita veiklos sritis – programavimo automatizavimas. Darbai pradėti dar apie 1962-uosius metus ESM BESM 2M interpretuojančios sistemos nagrinėjimu. Domėtasi ir programavimo – algoritminėmis ir simbolinio programavimo kalbomis. Sektoriaus darbuotojai 1962–1963 metais pradėjo skaityti tuo metu populiarios algoritminės kalbos ALGOL-60 ir simbolinio programavimo kalbų (autokodų) paskaitas.

Tuo pat metu institute vystėsi ir kitos, naujos kryptys. Todėl buvo kūriami nauji padaliniai. Daugelis jų vykdė įvairius programavimo darbus, bet pagrindinė jų tematika buvo kita.

1964 m. įkurtas naujas Matematinės logikos ir programavimo sektorius, o jo vadovu paskirtas V. Matulis. Sektoriui buvo numatytos dvi pagrindinės tyrimų kryptys: matematinės logikos teorija ir skaičiavimo technikos taikymas praktiniams ūkio uždaviniams. Nuo to laiko V. Matulio mokslinė veilka ir sektoriaus darbai – neatsiejami.

03 mlats 1975 vMatematinės logikos ir algoritmų teorijos sektoriaus darbuotojai: (iš kairės) sėdi - sekt. vadovas V. Matulis,
R. Siniuvienė, B. Vaičiulis, G. Juozevičiutė, R Pliuškevičius,
S. Žilonytė, stove – G. Grigas, L. Stupelis (apie 1975 m.)
1964 metais Viliaus Matulio iniciatyva pradėta domėtis tinklinio planavimo ir valdymo uždaviniais. Pirmosios programos buvo sudarytos Lietuvos statybininkams, bet gana greitai pradėta sudarinėti programas Maskvos, Leningrado, Novosibirsko ir kitų miestų projektavimo ir konstravimo biurams, laivų statykloms bei kitoms organizacijoms. Tinklinio planavimo ir valdymo uždavinių sprendimo sistemos institute buvo kuriamos iki 1990 metų.

1969 metais viena iš sistemų buvo demonstruota TSRS Liaudies ūkio pasiekimų parodoje vykusioje sąjunginėje geriausiųjų programinės įrangos darbų peržiūroje ir buvo apdovanota dviem sidabro ir keliais bronzos medaliais. Viena iš jų buvo įdiegta prie kosminių skrydžių valdymo centro buvusiame projektavimo ir konstravimo biure Pamaskvės mieste Kaliningrade (Podlipki) dabar vadinamame akademiko Koroliovo vardu.

Pačioje ministerijoje irgi veikė instituto sukurta planavimo sistema „RitmPlan“. Su šia sistema pirmą kartą TSRS kompiuteriniu būdu buvo suformuotas ištisos pramonės šakos planas.

03 matulis su garbrastu ks vInstituto 25-mečio V.Matulis apdovanotas Garbės raštu. Prezidiume – Bronius Kvedaras ir Albertas Markauskas (1981 m.)Tokio masto programų sistemų kūrimo darbai TSRS buvo vykdomi tik keliose grupėse. Grupės teoriniai darbai šia tematika sąjungoje irgi buvo pakankamai gerai žinomi Už šiuos darbus pagrindiniai jų vadovai Vilius Matulis ir Albertas Čaplinskas 1987 metais buvo apdovanoti Lietuvos TSR Ministrų Tarybos premija.

Pradėjus kurti sudėtingas programų sistemas, pradėta domėtis ir programų sistemų inžinerijos bei programavimo metodikos klausimais. Pradžioje tai daryta tik praktiniais sumetimais, siekiant susipažinti su esamais rezultatais ir panaudoti juos, kuriant tinklinio planavimo ir valdymo uždavinių sprendimo sistemas.

Tačiau jau 1968–1969 metais Viliaus Matulio iniciatyva pradėti savarankiški mokslo tyrimai. Pirmas reikšmingas rezultatas buvo originali dalykinės paskirties programų sistemų architektūra.

Kartu su programų sistemų architektūros tyrimais pradėta nagrinėti ir programavimo metodikos bei sistemų kūrimo technologijos klausimus. Pirmasis reikšmingesnis darbas buvo grafinė algoritmų aprašymo kalba GRAL. 1970–1976 metais programų projektavimo, projekto valdymo, programavimo ir kokybės vertinimo procedūros bei vidiniai standartai buvo kuriami daugiausiai praktiniais sumetimais, o ne siekiant mokslinių rezultatų. Apie 1976 metus pradėta nagrinėti struktūrinio programavimo, abstrakčių duomenų tipų ir kitus teorinius programų sistemų kūrimo technologijos klausimus.

1976 metais pradėtas projektas "Vilnius", kurio tikslas buvo sukurti dalykinių surenkamojo programavimo sistemų projektavimo ir konstravimo technologiją bei tai technologijai įgyvendinti skirtą instrumentinę sistemą. Projektas tęsėsi 14 metų, įvairiu laiku jame dirbo daugiau nei 30 žmonių. Ir technologija, ir jai įgyvendinti skirta instrumentinė sistema buvo kuriamos taip, kad jos tiktų auksčiau aprašytos architektūros dalykinėms programų sistemoms kurti. Pirmasis sistemos variantas buvo sukurtas 1980 metais. 1985 metais antrąjį sistemos variantą (jis vadintas Sistema „Vilnius 2“) priėmė TSRS Mokslo ir tech­nikos komiteto sudaryta valstybinė komisija. Pasiūlytoji programų sistemų kūrimo technologija ir ją įgyvendinti skirta instrumentinė sistema detaliai aprašytos keturiose knygose, parašytose rusų kalba:

  • Čaplinskas, V. Matulis. Sistema „Vilnius“. Koncepcija, struktūra ir naudojimo tech­nologija (1981 m.),
  • Čaplinskas, R. Pamedienė. Sistema „Vilnius“. Eskizinis objektinių paketų projektavimas (1983 m.),
  • J. Laurinskas, V. Tonkich. Sistema „Vilnius“. Sistemos valdymo kalba (1984 m.),
  • Čaplinskas. Dalykinių programų konstravimo principai (1988 m.).

05 matulis su darb tk vMatematinės logikos ir algorirmų teorijos sektoriaus pagrindiniai darbuotojai: (iš kairės) V. Tonkich, sekt. Vad.
V. Matulis, R. Siniuvienė, A. Čaplinskas, E. Tiešis
(apie 1983 m.)
1980 metais apie technologiją ir apie instrumentinę sistemą buvo skaityti trys plenariniai pranešimai sąjunginėse konferencijose bei mokyklose.

Nuo tada instituto programų sistemų inžinerijos grupė susilaukė plataus pripažinimo ir pradėta traktuoti kaip savarankiška mokslinė mokykla.

Apie 1986 metus grupė jau buvo pajėgi varžytis su visomis panašia tematika TSRS dirbusiomis mokslinėmis grupėmis. Tai patvirtina faktas, kad 1986–1991 metais ji laimėjo du sąjunginius konkursus į svarbiausiųjų mokslo tyrimų planą įtrauktiems mokslo tyrimams vykdyti ir vieną konkursą (kartu su Lenkijos Mokslo Akademijos Sisteminių tyrimų institutu) tarptautiniam projektui vykdyti.

Be mokslinių tyrimų dr. V. Matulis daug jėgų ir energijos skyrė mokslinei-organizacinei veiklai – organizavo (kartu su sektoriaus darbuotojais) seminarus, konferencijas, renginių darbų leidybą.

1971 metais organizavo bendrą TSRS ir Suomijos mokslininkų simpoziumą, 1973 m. buvo suorganizuotas respublikinis mėnesinis seminaras „Planavimo ir valdymo procesų automatizavimas“, pradėta leisti jo darbus (išleista 13 tomų, paskutinysis – 1992 m.), konferenciją „Matematinės logikos metodai dirbtinio intelekto problemoms spręsti ir siste­matiškas programavimas“ Palangoje ir kt.

04 matulis pasiraso tk vPasirašoma bendradarbiavimo sutartis: (iš kairės) A. Čaplinskas, Bernardas Blažys (Ekonomikos instituto direktoriaus pavaduotojas), V. Matulis, G. Grigas (apie 1985 m.)V. Matulis yra daugelio mokslinių darbų, paskelbtų įvairiuose leidiniuose autorius, ruošė habilitacinį darbą tema „Resursų skirstymo tinklinio planavimo ir valdymo sistemose algoritmų kompleksas“. Tam tikslui net buvo paėmęs kūrybines atostogas. Bet darbo taip ir neparašė.

V. Matulis buvo puikus organizatorius, dažnai kviečiamas atstovauti bendraminčių kolektyvams: steigimosi laikotarpiu buvo pirmojo instituto kolektyvinio sodo pirmininkas, koperatinių butų statybos bendrijų pirmininkas.

1993 m. buvo išrinktas Vilniaus miesto Tarybos nariu.

Tuo pat metu V. Matulis atsiaskė darbo institute, išėjo į pensiją. Jo vadovautas Matematinės logikos ir algoritmų teorijos skyrius buvo reorganizuotas į du – Programų sistemų inžinerijos skyrių ir Matematinės logikos skyrių, kuriems ėmė vadovauti V. Matulio išauginti vadovai A. Čaplinskas ir R. Pliuškevičius. Bet V. Matulis ir tada aktyviai domėjosi jų vykdomais darbais, dalyvavo visuomeninėje veikloje.

 07 matul sveikina siniuviene 70 t v

V. Matulio 70-metis. V.Matulį sveikina buvę skyriaus darbuotoja:
R. Sinuivienė, R. Markevičius, R. Žaldokas, G. Grigas
(2003 m.)

 08 matulio kalba70 t v

V. Matulio 70-metis. V. Matulis dalijasi prisiminimais
apie nuveiktus darbus ir kartu praleistas dienas
(2003 m.)

 09 sapagovai matulis 70 v

V. Matulio 70-metis. V. Matulio seniausi bendražygiai
Mifodijus ir Danguolė Sapagovai (2003 m.)

 10 mat su sveik psc v

V. Matulio 70-metis. Jubiliatas su sveikintojais.
Deja, į kadrą tilpo toli gražu ne visi... (2003 m.)

Visi, kuriems teko su Viliumi Matuliu dirbti ar bendrauti, prisimena jį kaip iškilią asmenybę. Net ir „paskendęs“ begaliniuose darbuose, niekad neatsisakydavo atstovauti, ginti instituto garbę įvairiuose renginiuose, tinklinio, šachmatų varžybose, mielai dalyvaudavo skyriaus drbuotojų šventėse. Labai sąžiningas, energingas, besirūpinantis jaunų darbuotojų darbo sąlygomis ir buitimi, geranoriškas, atkaklus žmogus – tokį Vilių Matulį prisimena daugybė jo būvusių mokinių, pavaldinių, bendražygių.

11 mii50 sale suarvydu t v

MII 50-metis. Kaip ir visi, V. Matulis (dešinėje pirmas už fotografo)
gerai nusiteikęs. (2006 m.)
12 mii 50 matulis iseina vMII 50-metis. Bendradarbiams –
paskutinis V. Matulio tostas. (2006 m.)

Vilius Matulis mirė 2009 m. kovo 5 d., palaidotas Zarasų rajone gimtojo kaimo kapinėse.


 

Paruošė V. Dragūnienė ir A. Čaplinskas

Paruošta remiantis:

brazdziunas3 300x4361947–2011

 

Fizikos ir matematikos mokslų daktaras, profesorius. Gimė 1947 m. kovo 15 d. Salos (Kamajų vlsč., Rokiškio apskr.).

1964 m. baigė Panevėžio 1–ąją vidurinę mokyklą (dabar – Jono Balčikonio gimnazija), 1969 m. – Kauno politechnikos institutą (dabar – Kauno technologijos universitetas). 1974 m. apgynė fizikos ir matematikos mokslų kandidato (dabar – daktaro), o 1984 m. – fizikos ir matematikos mokslų daktaro (dabar – habilituoto daktaro) disertacijas. 1991 m. H. Pragarauskas išrinktas Lietuvos mokslų akademijos nariu ekspertu, o 1994 m. – nariu korespondentu, 2000 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. 1996–2005 m. išrinktas LMA Matematikos, fizikos ir chemijos mokslų skyriaus pirmininku, buvo LMA prezidiumo nariu.

H. Pragarauskas pradėjo 1973 m. dirbti Matematikos ir informatikos institute (MII) jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu. 1977 m. jis išrinktas vyresniuoju moksliniu bendradarbiu, o 1990 m. – vyriausiuoju mokslo darbuotoju. 1990–2004 m. – MII direktoriaus pavaduotojas mokslo reikalams, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Matematinės statistikos katedros profesorius.

H. Pragarausko mokslo tyrimų kryptys – stochastinių procesų optimaliojo valdymo ir netiesinių integralinių diferencialinių lygčių teorijos klausimai. Jis yra per 80 mokslinių straipsnių, paskelbtų Lietuvos ir tarptautiniuose mokslo žurnaluose, autorius arba bendraautoris (eLABa-oje registruotos 2001-2018 m. publikacijos).

Už reikšmingus mokslinius tyrimus 1985 m. H. Pragarauskas apdovanotas Lietuvos mokslo premija (su Donatu Surgailiu).

prof. dr. Henrikas Pragarauskas mirė 2011 m. spalio 12 d. Vilniuje.


 

Paruošė S. Aukštinaitienė

Paruošta remiantis:

  • LMA MFCHM skyriaus archyvas.
  • VU Matematikos ir informatikos instituto tinklalapio archyvas.
  • Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro (MELC) „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ elektroninė versija.

brazdziunas3 300x4361942-11-10 – 2021-07-11

 

A. Čaplinskas gimė 1942 m. lapkričio 10 d. Naujamiestyje, Panevėžio apskrityje, užaugo prie Nemuno, Plokščių km., Šakių rajone.

05 matulis su darb tk vMatematinės logikos ir algorirmų teorijos sektoriaus pagrindiniai darbuotojai: (iš kairės) V. Tonkich,
sekt. Vad. V. Matulis, R. Siniuvienė, A. Čaplinskas,
E. Tiešis (apie 1983 m.)
1966 m. baigė Maskvos universitetą. Visą gyvenimą dirbo akademinį darbą: Vilniaus universitete, Fizikos ir matematikos institute, Matematikos ir informatikos institute, Vilniaus Gedimino technikos universitete, Vilniaus universiteto Duomenų mokslo ir skaitmeninių technologijų institute.

Stažavosi Greifsvaldo, Trondheimo, Miuncheno ir Aalborgo universitetuose. Matematikos ir informatikos institute 1993 m. apgynė daktaro disertaciją „Parametrų išvardinimų kalbų realizavimas uždaruose programų paketuose“, 2004 m. atliko habilitacijos procedūrą (disertacijos tema: „Integruotų organizacijos informacinių sistemų kūrimo proceso modeliavimas ir tyrimai“). 1993 – 2014 m. Matematikos ir informatikos instituto Programų sistemų inžinerijos skyriaus vadovas, Informatikos inžinerijos doktorantūros komiteto pirmininkas.  Jam vadovaujant disertacijas apsigynė 6 doktorantai.

caplinskas_su_doktorantais_2013.jpgA. Čaplinskas su doktorantais A. Rapečka ir G. Bazilevičius (2013 m.)Prof. Albertas Čaplinskas parašė arti 200 mokslinių straipsnių; daugelio knygų autorius ar bendraautorius.  Jo knygos „Programų sistemų inžinerijos pagrindai“ (2 dalys 1996, 1998) tapo neatskiriamu programų inžinerijos pagrindų vadovu kelioms programuotojų kartoms.

Prof. Albertas Čaplinskas buvo mokslinių žurnalų „Informatica“, „Baltic Journal of Modern Computing“, „Applied Computer Systems“ redakcinių kolegijų narys, nuo 1994 m. vykstančios tarptautinės konferencijos „Baltic Conference on Databases and Information Systems“ (Baltic DB&IS) vienas įkūrėjų, daugelio tarptautinių mokslinių konferencijų programinių komitetų narys. Aktyviai dalyvavo 1989 m. steigiant Lietuvos kompiuterininkų sąjungą.

Prof. dr. Alberto Čaplinsko publikacijos (nuo 2002 m.); asmeniniai tinkalapiai: 
https://web.archive.org/web/20100925114231/http://www.mii.lt/PSIS/asmuo.php?ID=1&KALBA=LT&VARDAS=Albertas (2010 m.);
https://web.archive.org/web/20210120232504/https://www.mii.lt/struktura/darbuotojai/230-caplinskas-albertas (2021 m.). 

balticdb94_konferencija.jpgTarptautinės konferencijos BalticDB’94 organizacinis komitetas:
(1 eilėje) V. Paliulionis, L. Paliulionienė, R. Pamedienė, S. Sinkevičiūtė,
D. Sidarkevičiūtė, V. Dragūnienė, (2 eilėje) V. Undzėnas, S. Maskeliūnas,
A. Čaplinskas, V. Čyras, A. Lupeikienė, O. Vasilecas Trakuose 1994 m
04_2006_laureatai_su_valdzia_kt.jpgLietuvos mokslo premijos įteikimas (iš kairės):
G. Dzemyda, E. Zavadskas, A. Čaplinskas, K.Pileckas,
S. Rutkauskas (2007 m.)

Prof. Albertui Čaplinskui suteikta 2006 m. Lietuvos mokslo premija (už 1973–2005 m. darbų ciklą „Programų sistemų inžinerija: didelių programų sistemų kūrimo metodai, technologijos ir priemonės“); 2014 m. jam suteiktas Latvijos universiteto garbės daktaro vardas.

Prof. dr. Albertas Čaplinskas mirė 2021 m. liepos 11 d. Palaidotas Karveliškių kapinėse Vilniuje. 

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos Sutinku