Versta iš S. Rutkauskas. Matematikos ir informatikos instituto 40-ties metų istorija (anglų k.). Metinė ataskaita – 1996, Matematikos ir informatikos institutas, 1997, 5–10 p.

1952 m.: Matematika Lietuvos Mokslų Akademijoje. Intensyvūs moksliniai tyrimai matematikos srityje Lietuvoje prasidėjo tik po antrojo pasaulinio karo, subrendus naujai matematikų kartai.

Dar 1941 m. Lietuvoje buvo įkurta Mokslų Akademija, kurios sistemoje be kitų buvo ir Technikos mokslų institutas. 1952 m. šis institutas buvo reorganizuotas į Fizikos ir technikos institutą, susidedantį iš dviejų sektorių: Fizikos, matematikos ir astronomijos bei Techninės fizikos.

Tuo metu, Sankt Peterburge vadovaujant prof. J. Linnikui baigęs aspirantūrą ir sėkmingai apgynęs mokslų kandidato disertaciją Vilniaus universitete pradėjo dirbti J. Kubilius. Greta mokomojo bei ženklaus mokslinio darbo jis taip pat ėmėsi labai svarbaus uždavinio – Lietuvos moksleivių matematikos olimpiados organizavimo. Vėliau ši olimpiada tapo kasmetine. Tai buvo labai reikšmingas renginys plėtojant matematiką Lietuvoje, kuris padėjo aptikti ne vieną talentą matematikoje.

1952 m. pirmasis matematikas, didelės erudicijos mokslininkas J. Kubilius pradėjo dirbti Fizikos ir technikos instituto (direktorius prof. A. Žukauskas) Fizikos, matematikos ir astronomijos sektoriuje (vadovas A. Jucys). Štai kodėl 1952 m. galima laikyti matematikos atsiradimo pradžia Lietuvos Mokslų Akademijoje.

Dabar reikėjo nuspręsti kurias matematikos šakas toliau plėtoti Lietuvoje. Nebuvo taip paprasta organizuoti mokslinį darbą Lietuvoje, kadangi kai kurie vyresniosios kartos oponentai matematikos svarbą suprato gana utilitariai. Buvo gana nedaug galimybių pasirinkti sritis, tačiau buvo rizikinga išsklaidyti ne tokias jau gausias jėgas tarp daugelio sričių. Prof. J. Kubilius manė, kad Lietuvoje tikslinga plėtoti tikimybių teoriją, o ateityje ir diferencialinių lygčių teoriją. Jis taip pat puikiai suprato darbo svarbą elektroninių skaičiavimo mašinų srityje, todėl jis atkreipė dėmesį į matematinės logikos plėtojimą. Buvo galimybė paruošti kai kuriuos kadrus čia, Lietuvoje, kitus pasiunčiant į kitus mokslo centrus.

1954 m. talentingas Vilniaus universiteto absolventas V.Statulevičius įstojo į aspirantūrą tikimybių teorijos srityje pas prof. J. Linniką. Sėkmingai baigęs aspirantūrą V.Statulevičius, J.Kubiliaus paskatintas, susiejo savo tolesnę mokslinę ir organizacinę veiklą su dabartiniu Matematikos ir informatikos institutu. Daug ir efektyviai dirbdamas jis netrukus tapo vienu iš įžymiausių pasaulinio garso specialistų tikimybių teorijos ribinių teoremų srityje ir išugdė gausią mokslininkų mokyklą: 36 mokslų daktarus, iš kurių 10 tapo habilituotais daktarais arba profesoriais.

1955 m. pirmasis matematikos absolventas R. Uždavinys įstojo į aspirantūrą institute, o vėliau dirbo docentu Vilniaus universitete.

1954 m. moksleivių matematinės olimpiados laureatas B. Grigelionis įstoja į Vilniaus universitetą, o J. Kubilius dirba su juo asmeniškai. Baigęs universitetą B.Grigelionis buvo pasiųstas į aspirantūrą Kijeve ir Maskvoje, vadovaujant prof. B. Gnedenko. Po šių studijų grįžęs į Lietuvą B. Grigelionis sėkmingai vykdė mokslinį darbą ir įkūrė stiprią mokyklą atsitiktinių procesų teorijos srityje. Dabar akademikas B. Grigelionis yra instituto Matematinės statistikos skyriaus vadovas.

1956 m.: Matematikos ir informatikos instituto istorijos pradžia. 1956 m. spalio 1 d. Fizikos ir technikos institutas buvo reorganizuotas į tris kitus. Buvusių Fizikos sektorių pagrindu buvo įkurtas Fizikos ir matematikos institutas. Iniciatoriai buvo puikūs mokslinio darbo organizatoriai bei įžymūs fizikai prof. A. Jucys ir prof. P. Brazdžiūnas, o taip pat prof. J. Kubilius. Naujajame institute buvo 3 moksliniai padaliniai: Teorinės fizikos sektorius (vad. prof. A. Jucys), Puslaidininkių laboratorija (vad. prof. P. Brazdžiūnas) ir Matematikos sektorius (vad. prof. J. Kubilius). A. Jucys buvo paskirtas instituto direktoriumi, kuriame iš pradžių buvo 14 mokslo darbuotojų ir tik 6 iš jų su moksliniais laipsniais. Instituto patalpos buvo T. Kosciuškos 30 ir užėmė 143,89 m2. Pagrindiniai mokslinio tyrimo darbai buvo: tikimybinė skaičių teorija, teorinė ir eksperimentinė fizika ir astronomija.

Pradžioje Matematikos sektoriuje buvo 3 matematikai: J. Kubilius, aspirantas R. Uždavinys ir laborantė R. Merkytė.

1957 m. V. Statulevičius ir K. Bulota grįžo po aspirantūros, V. Matulis baigė Vilniaus universitetą. Nepaisant to, kad V. Matulio diplominis darbas buvo iš tikimybių teorijos, jis buvo išsiųstas į aspirantūrą Sankt Peterburge studijuoti matematinę logiką vadovaujant prof. N. Šaninui.

Po studijų Vilniaus universitete, 1958 m. E. Vilkas, L. Vilkauskas ir E. Budreika (miręs dar jaunas) buvo įdarbinti institute. Netrukus E. Vilkas buvo pasiųstas į aspirantūrą lošimų teorijos srityje vadovaujant prof. V. Vorobjovui.

Institutas plėtėsi, kasmet pasipildydamas jaunais gabiais matematikais.

1957 m. J. Kubilius apgynė daktaro disertaciją (dabartiniais terminais – habilitacinį darbą) Maskvos V. Steklovo Matematikos institute, kurios pagrindu jis sukūrė naują matematikos šaką – tikimybinę skaičių teoriją. Ji pateikta J. Kubiliaus monografijoje „Tikimybiniai metodai skaičių teorijoje“, išspausdintoje 1959 m., 1962 m. rusų k., o 1964, 1968, 1978 ir 1988 m. – anglų k. 1958 m. jis tampa Vilniaus universiteto rektoriumi ir tuo pat metu vadovauja instituto Matematikos sektoriui. Apgynęs disertaciją 1959 m. V. Statulevičius tampa šio sektoriaus vadovu. Tuo pat metu nauja matematikos mokslo kryptis – tikimybių teorijos ribinės teoremos – pradedama plėtoti institute. Nuo pat savo mokslinės organizacinės veiklos pradžios V. Statulevičius didžiausią dėmesį kreipė matematikos mokslų plėtrai Lietuvoje, rūpinosi instituto stiprinimu. Nuo 1967 m. iki 1995 m. jis buvo instituto direktorius, o nuo 1995 m. iki šiol yra mūsų instituto Senato pirmininkas, tuo pat metu būdamas Tikimybių teorijos skyriaus vadovu.

Greta tradicinių mokslo krypčių prof. A. Jucys rūpinosi elektroninių kompiuterinių technologijų įdiegimu, kas buvo spartaus mokslinio progreso laidas. A. Jucio pastangų ir rūpinimosi dėka Lietuvoje buvo įkurtas I-sis Skaičiavimo centras, o 1961 m. Elektroninių skaičiavimo mašinų laboratorija (vad. K. Žukauskas). Po metų buvo paleista pirmoji elektroninė skaičiavimo mašina BESM-2M, įkurtas V. Matulio vadovaujamas skaičiavimo matematikos sektorius. Šio sektoriaus įkūrimas buvo Lietuvos MA mokslinių tyrimų kokybės šuolio pradžia.

1963 m. liepos mėn. 1 d. prof. J. Požėla buvo išrinktas Fizikos ir matematikos instituto direktoriumi. Tuo metu institute dirbo apie 200 mokslo darbuotojų. Moksliniai tyrimai plėtėsi, atsirado naujos kryptys. Todėl kai kurie skyriai buvo reorganizuoti ir įkurti nauji.

1965 m. spalio 1 d. buvo įkurtas Atpažinimo procesų skyrius (vad. prof. L. Telksnys tada ir iki šiol), kuriame buvo pradėti sistemiški kibernetinių problemų tyrimai. Tokiu būdu greta fizikinių ir matematinių mokslinių tyrimų institute atsirada nauja mokslo kryptis – kibernetika.

Smarkiai išsiplėtus puslaidininkių fizikos moksliniams tyrimams, kokybiškai ir kiekybiškai išaugęs Fizikos ir matematikos institutas 1967 m suskyla į du institutus: Fizikos ir matematikos ir Puslaidininkių fizikos. Nuo to laiko prof. V. Statulevičius vadovavo Fizikos ir matematikos institutui.

Institutas pastoviai ir greitai augo. 1967 m. sausio 1 d. buvo įkurtas Skaičiavimo metodų sektorius, kuriam vadovavo Kijeve baigęs aspirantūrą M. Sapagovas. Jo mokslinis vadovas buvo prof. V. Šamanskis. Vėliau buvo įsteigtas Programavimo ir uždavinių sprendimo sektorius vadovaujamas B. Kvedaro, kuris baigė aspirantūrą Voroneže, o jo moksliniu vadovu buvo prof. S. Kreinas (vėliau šis sektorius išaugo į dabartinį Diferencialinių lygčių skyrių), o taip pat ir Operacijų tyrimo sektorius (vad. E. Vilkas). 1969 m. buvo įkurtas Matematinės įrangos sektorius (vad. P. Rumšas), o taip pat ir Optimalių sprendimų teorijos sektorius (vad. prof. J. Mockus, kuris, tarp kitko, anksčiau dirbo Technikos institute prieš jį reorganizuojant). 1970 m. buvo įkurtas Matematinės statistikos skyrius (vad. B. Grigelionis), o 1976 m. – Informacijos ir patentų sektorius (vad. J. Masiulis).

Skaičiavimo centras buvo aprūpintas naujomis skaičiavimo mašinomis: 1968 m. pradėjo veikti BESM-4M, 1971 m. – BESM-6, o 1976 m. dar viena BESM-6.

1974 m. pabaigoje institute iš viso buvo iki 625 darbuotojų. Vykdomų mokslinio tyrimo krypčių plėtra sudarė sąlygas dar vienam dideliam reorganizavimui. 1977 m. sausio 1 d. Fizikos ir matematikos institutas buvo padalintas į Fizikos institutą bei Matematikos ir kibernetikos institutą (MKI). Prof. V. Statulevičius tapo MKI direktoriumi. Išryškėjo dvi pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys: tikimybių teorija ir jos pritaikymas valdymo problemoms ir skaičiavimo mašinų taikymas tiriamajame darbe. Atitinkamai buvo pertvarkyti ir padaliniai, t.y., 1977 m. įkurtas Valdymo sistemų sektorius (vad. A. Baskas), Eksperimentinės gamybos skyrius (vad. L. Bulotas) ir Mokslinių tyrimų automatizavimo laboratorija (vad. V. Černiauskas), o 1978 m. – Technologinių procesų valdymo laboratorija (vad. C. Paulauskas). 1980 m. sektorių statuso padaliniai pasidarė skyriais, o dar mažesni padaliniai juose tapo sektoriais. 1981 m. įkurtas Sisteminio programavimo sektorius (vad. G. Grigas) vėliau tapęs Programavimo metodologijos skyriumi, o taip pat ir duomenų analizės skyrius (vad. prof. Š. Raudys). Išplėtus ir sustiprinus Tikimybių teorijos ir Matematinės statistikos skyrius instituto administracija susirūpino statistikos taikomųjų tyrimų plėtojimu. Tokiu būdu, 1988 m. buvo įkurtas Taikomosios statistikos skyrius vadovaujamas prof. R. Bentkaus, kuris vėliau išvyko dirbti į Vytauto Didžiojo universitetą. Dabar šiam skyriui, kurio mokslininkai sėkmingai bendradarbiauja su Lietuvos Statistikos departamentu, vadovauja prof. R. Rudzkis.

Skaičiavimo centras (vad. B. Binkauskas) toliau stiprinamas. 1983 m. gauta skaičiavimo mašina ES-1045, 1985 m. – ELBRUS, 1990 m. – ES-1066.

1990 m. Matematikos ir kibernetikos institutas pervadinamas Matematikos ir informatikos institutu. Tuo metu jame buvo 424 žmonės. 1993 m. Matematinės logikos ir algoritmų teorijos skyrius, ilgą laiką vadovaujamas V. Matulio, suskilo į du skyrius: Matematinės logikos (vad. R. Pliuškevičius) ir Programų sistemų inžinerijos (vad. A. Čaplinskas).

Sparti kompiuterinės technikos raida paveikė ir Lietuvą. Didžiulės skaičiavimo mašinos (ESM), reikalaujančios daug elektros energijos ir priežiūros, turėjo būti uždarytos, specialistai turėjo ieškoti kito darbo. Be to, 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir pradėjus mokslo sistemos reformą, nemažai mokslo darbuotojų taip pat išėjo iš instituto. 1996 m. gale institute buvo 245 darbuotojai, įskaitant 131 mokslinį darbuotoją iš kurių 99 su moksliniais laipsniais (24 habilituoti daktarai ir 75 daktarai). Atsiliepiant į Norvegijos mokslinių tyrimų tarybos ekspertų pasiūlymus, 1996 m. instituto struktūra buvo reorganizuota, po ko institutą sudarė tik 12 mokslinių padalinių: Tikimybių teorijos, Matematinės statistikos, Taikomosios statistikos, Diferencialinių lygčių, Skaičiavimo metodų, Matematinės logikos, Atpažinimo procesų, Optimizavimo, Duomenų analizės, Programavimo metodologijos, Programų sistemų inžinerijos skyriai ir Mokslinių tyrimų automatizavimo laboratorija. Nuo 1995 m. M. Sapagovas buvo išrinktas instituto direktoriumi.

Matematikos ir informatikos instituto dabartis. Institutas turi valstybinės mokslo įstaigos statusą ir organizuoja savo veiklą remdamasis Lietuvos Vyriausybės 1992 m. sausio 28 d. patvirtintais įstatais. Institutas yra asocijuotas su Vytauto Didžiojo universitetu.

Dabartiniu metu instituto mokslinė tiriamoji veikla sukoncentruota trijose pagrindinėse kryptyse:

  • tikimybių teorijos ir matematinė statistika, integro-diferencialinės lygtys ir jų skaitmeninio sprendimo metodai ir matematinės logikos bei algoritmų teorijos problemos;
  • atpažinimo procesų tyrimai, daugiaekstremalinio optimizavimo problemos ir stambaus masto sistemos bei jų valdymas;
  • programinės įrangos ir duomenų bazių kūrimas kompiuteriams ir kompiuterizuotoms sistemoms.

 

Be mokslinių tyrimų veiklos institutas aktyviai dalyvauja mokslininkų švietime. Nuo 1992 m. pradžios Lietuvos Vyriausybė institutui suteikė teisę priimti į doktorantūrą ir suteikti mokslinius laipsnius (kartu su Lietuvos universitetais) matematikos, statistikos, informatikos bei sistemų analizės srityse. Dabar institute studijuoja ir dirba mokslinį darbą 19 doktorantų. Be to, Vyriausybė pripažino institutui teisę suteikti habilituotų daktarų laipsnius informatikos (kartu su Vytauto Didžiojo universitetu) bei matematikos kryptyse.

Institutas leidžia du mokslinius žurnalus: „Lietuvos matematikos rinkinys“ („Lithuanian Mathematical Journal“) (kartu su Vilniaus universitetu) ir „Informatica“. Pirmasis yra verčiamas į anglų kalbą JAV.

Apie 50 instituto mokslininkų skaito paskaitas, ypač specialius kursus, bakalauro ir magistro studijoms Lietuvoje ir užsienio universitetuose (Kanadoje, JAV, Brazilijoje, Vokietijoje, Italijoje ir kt.).

Nuo 1973 m. jau tapo tradicija, kad institutas (kartu su Vilniaus universitetu) organizuoja tarptautinę konferenciją tikimybių teorijos ir matematinės statistikos klausimais, žinomą pasaulyje kaip Vilniaus konferencija. Eilinė 7-oji konferencija įvyks 1998 m.

Per 40 instituto gyvavimo metų (1956–1996) mūsų mokslininkai:

  • padarė daugiau kaip 140 kviestinių pranešimų tarptautinėse konferencijose bei pasauliniuose mokslininkų kongresuose;
  • parašė 42 monografijas, kurių dauguma išversta užsienyje;
  • paskelbė daugiau kaip 2500 mokslinių straipsnių;
  • parašė 13 vadovėlių aukštosioms ir vidurinėms mokykloms;
  • parašė daugiau kaip 70 mokslo populiarinimo knygų;
  • paruošė 216 mokslo daktarų, iš kurių 24 apgynė habilitacinius darbus;
  • suorganizavo 19 tarptautinių konferencijų;
  • įvykdė 12 mokslinių projektų tarptautinėse tyrimo programose;
  • paruošė 18 matematinės įrangos paketų ir apie 200 programų;
  • padarė apie 200 išradimų.

Atgal

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos