LTU Patekote į pirmąjį lietuvišką domeną. Daugiau informacijos

Kostas Žukauskas

Darbai, susiję su elektronine skaičiavimo technika, Lietuvos Mokslų akademijoje prasidėjo gana sudėtingu laikotarpiu – tai 1956–1957 metai., kai prie SSSR vairo buvo Nikita Chruščiovas. Iš vienos pusės, atrodė, kad Stalino sukurta ištisinė gyventojų persekiojimo sistema lyg ir nueina į praeitį, bet, iš kitos pusės, kai kurios mokslo ir technikos šakos tuo metu dar buvo persekiojamos ir ujamos. Pakanka paminėti N. Chruščiovo „žalenų“, „kukurūzų“ problemas, genetikos ir kibernetikos mokslų draudimus. Trumpame filosofijos žodyne buvo rašoma: „Kibernetika – tai buržuazinis psiaudomokslas...“ ir to režimo tuometiniai kompartijos vadovai jau šaukė. Negana to, tik ką bepradedantis vystytis SSSR teritorijoje kompiuterių mokslas – kibernetikos sudėtinė dalis, pateko į eucharistinių sluoksnių akiratį – mat dideles raketas valdyti galėjo tik elektroninės skaičiavimo mašinos, nes žmonių-operatorių reakcija buvo per lėta. Tokiu būdu beveik visi tyrinėjimai kompiuterių mokslo srityje buvo įslaptinti, jų nebuvo leidžiama skelbti atviroje spaudoje, ilgą laiką buvo uždrausta ginti disertacijas šia tema, mūsų respublikos cenzūra draudė minėti spaudoje kompiuterių parametrus, jei jie anksčiau nebuvo paminėti sąjunginiuose laikraščiuose.

Tokiomis sąlygomis teko dirbti, iš pradžių studijuojant elektroninių skaičiavimo mašinų konstrukciją ir programavimo pagrindus, mūsų respublikos kompiuterių mokslo pradininkams, kuriuos subūrė ir nukreipė mokytis žymus Lietuvos fizikas ir teorinės fizikos organizatorius akademikas Adolfas Jucys. Jo iniciatyvą palaikė dabartiniai akademikai ir matematikos mokslo vadovai J. Kubilius ir V. Statulevičius, tuo metu buvę dar jauni, tik fizikos-matematikos kandidatų lapsnius turėję matematikai.

Akademikas A. Jucys tuo metu tobulino statistinius metodus, aprašančius elektronų judėjimą atomuose. Šiems tyrimams buvo reikalingi sudėtingų integro-diferencialinių Hartree–Foko lygčių sprendimai. Tais laikais šios lygtys buvo sprendžiamos artutiniais skaitmeniniais metodais, panaudojant mechaninius ir elektromechaninius aritmometrus, o vienos lygčių sistemos sprendimas trukdavo keletą mėnesių. Tik panaudojus elektronines skaičiavimo mašinas, buvo galima iš esmės sutrumpinti minėtų lygčių sprendimo laiką.

Nuo 1955 metų akademikas A. Jucys ėmė ieškoti tokių mokslo įstaigų, kurios galėtų paruošti mūsų respublikos žmones dirbti kompiuterių mokslo srityse. Buvo kreiptasi į Maskvos Lomonosovo universitetą ir universiteto vadovybė sutiko perduoti mums elektroninį integratorių „ELI-12“, nors Maskvos universiteto techninė skaičiavimų bazė tuo metu buvo menka. Šis integratorius statistinio modeliavimo principu galėjo sręsti didelės eilės netiesinių diferencialinių lygčių sistemas. Elektroninis integratorius buvo atvežtas į Vilniaus Valstybinį universitetą ir jį panaudojo universiteto studentai-fizikai, spręsdami kursinių ir diplominių darbų uždavinius, tačiau Hartree–Foko lygtims sręsti jis netiko.

1956 metais Lietuvos Mokslų akademijos sistemoje buvo įkurtas Fizikos ir matematikos institutas, o jo pirmuoju direktoriumi tapo akademikas A. Jucys. Tada jau atsirado patogesnė galimybė kreiptis į SSSR Mokslų akademijos mokslinių tyrimų įstaigas, kurios techniškai ir finansiškai buvo geriau aprūpintos negu aukštosios mokyklos. Būsimų stažuočių baze buvo pasirinktas SSSR Mokslų akademijos Skaičiavimo centras, kurio direktorius akademikas A. Dorodnycinas, žinomas mokslininkas, plačios erudicijos inteligentas, mielai sutiko priimti mūsų respublikos atstovus studijuoti kompiuterių mokslus stažuočių pagrindu.

1957 metų pavasarį ilgalaikėms stažuotėms į SSSR MA Skaičiavimo centrą išvyko fizikai-teoretikai J. Glembockis ir K. Žukauskas. Pirmasis studijavo programavimo pagrindus ir mokėsi praktiškai spręsti kvantinės atomo teorijos uždavinius, panaudodamas veikusią SSSR MA Skaičiavimo centre tuo metu galingą elektroninę skaičiavimo mašiną „Strela-3“. Antrasis studijavo elektroninės skaičiavimo mašinos „Ural“ konstrukciją, dalyvavo tyrinėtojų grupės, tobulinusios mašinos „Strela-3“ operatyviosios atminties įrenginius, darbe. Akademikui A. Juciui padedant, pavyko susitarti su SSSR MA Tiksliosios mechanikos ir skaičiavimo technikos institutu, kuriame šių eilučių autorius gavo teisę studijuoti mašinos „BESM“ konstrukciją ir susipažinti su naujausiais mokslinio tyrimo darbais, atliktais tame institute, o Maskvos Inžinerinės fizikos institute išnagrinėjo specializuoto keitiklio analogas-kodas konstrukciją. Vėliau šios žinios buvo panaudotos konstruojant analogas-kodas keitiklį Lietuvos Mokslų akademijos elektroninei skaičiavimo mašinai „BESM-2M“.

1958 metais Lietuvos stažuotojų grupę SSSR MA Skaičiavimo centre papildė fizikai-teoretikai J. Petkevičius ir L. Kuzmickytė. Pirmasis studijavo techninę įrangą, o antroji – programinę. Kartais atvykdavo A. Bandzaitis (dabar – Vilniaus universiteto profesorius) ir kiti fizikai-teoretikai. Tuo metu SSSR MA Skaičiavimo centre pati didžiausia stažuotojų grupė buvo iš Gruzijos, antroji pagal dydį – iš Lietuvos. Dauguma stažuotojų tuo metu dirbo prie naujos elektroninės skaičiavimo mašinos „BESM-2M“, kuri ką tik buvo pradėta eksploatuoti. Tai buvo pirmos kartos mašina, turinti apie 3000 elektroninių lempų ir gana kuklias dabartiniu požiūriu technines galimybes: skaičiavimų greitis – apie 9000 aritmetinių ir loginių operacijų per sekundę, operatyvioji atmintis – apie 10 kilobaitų, o išorinė atmintis – du būgnai po 30 kilobaitų kiekvienas ir 4 magnetinės juostos įrenginiai po 640 kilobaitų kiekvienas (nekeičiant juostos kasečių). Šios mašinos programinę įrangą sudarė dvi programų grupės:

  1. programos, skirtos techniniams mašinos įrenginiams tikrinti ir gedimams bei „silpnoms vietoms“ mašinoje surasti;
  2. kompiliuojanti ir interpretuojanti programinė sistema su nedidele paprogramių biblioteka (skaičių pervedimas iš dvejetainės sistemos į dešimtainę ir atvirkščiai bei specialiųjų funkcijų paprogramės).

Stažuočių metu sužinojome, kad mūsų mašiną „BESM-2“ serijiniu būdu gamins Volodarskio gamykla, esanti Uljanovske. Akademiko A. Jucio atkaklumas ir akademiko A. Dorodnycino moralinė parama padarė tai, kad serijinė „BESM-2“ Nr. 14 atiteko Lietuvos Mokslų akademijai. Toliau elektroninės skaičiavimo mašinos gavimo reikalai sprendėsi labai greitai. 1960 metų lapkričio 23 dieną Lietuvos Mokslų akademijos prezidiumas pasirašė sutartį su Uljanovsko gamykla, o 1961 metų kovo 28 dieną toje gamykloje buvo baigta montuoti ir derinti Lietuvos Mokslų akademijos mašina „BESM-2“. 1961 metų gegužės mėnesį didžiuliai mašinos „BESM-2“ blokai geležinkeliu buvo atvežti į Vilnių. Tačiau tuo metu dar nebuvo užbaigtas statyti Lietuvos Mokslų akademijos Skaičiavimo centro pastatas: pastato statybos ir mašinos montavimo jame bei modernizavimo (iš „BESM-2“ buvo padaryta „BESM-2M“) buvo vykdomi lygiagrečiai, net mašinos eksploataciniai bandymai ir jos perdavimas-priėmimas (1962 metų liepos 13 dieną) vyko neužbaigtame pastate. Tik 1963 metų vasario 18 dieną buvo pradėti reguliarūs skaičiavimai. Ši mašina buvo eksploatuojama apie 8 metus. Ja pasinaudojo tūkstančiai respublikos fizikų, matematikų, astronomų, inžinierių, medikų, ekonomistų. 1971 metų pavasarį mašina „BESM-2M“ buvo nurašyta ir demontuota, nes jos eksploatacija (naudojamas galingumas 43 KW) darėsi nuostolinga, lyginant su kitomis, naujomis, to meto skaičiavimo mašinomis. Jos vietoje buvo sumontuota elektroninė skaičiavimo mašina „BESM-6“.

Yra ir daugiau įdomių darbų, atliktų prieš dvidešimt ir daugiau metų kompiuterizacijos aušroje Lietuvoje, yra daug neįvardintų žmonių, tuos darbus atlikusių. Tikėkimės, kad apie tai dar bus parašyta.

Atgal

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos Sutinku