Nacionaliniai

Povilas Brazdžiūnas – Lietuvos mokslų akademijos akademikas Lietuvos nusipelnęs mokslo veikėjas, profesorius, žymus Lietuvos mokslininkas fizikas, eksperimentinės fizikos ir daugelio fizikos sričių – puslaidininkių fizikos, radioaktyviųjų tyrimų, radiofizikos, kvantinės elektronikos – Lietuvoje pradininkas, daugelio mokslinių straipsnių ir knygų autorius.

Povilas Brazdžiūnas gimė 1897 m. Rugsėjo 18 d. Panevėžio apskrities Stumbriškio valsčiaus Žižmariškio vienkiemyje (dabar Kupiškio r.) valstiečių šeimoje. Augo gausiojeseptynių brolių ir seserų šeimoje.

Visai mažas pramoko skaityti, rašyti, skaičiuotikaimo daraktoriaus mokykloje, vėliau mokėsi valstybinėje Vabalninko mokykloje, kurioje buvo mokoma rusų kalba. Būdamas dešimties metų išlaikė egzaminus ir buvo priimtas į Panevėžio realinę gimnaziją. P.Brazdžiūnas buvo darbštus ir pareigingas mokinys, jam geriausiai sekėsi gamtos mokslai. Gimnaziją baigė 1915 m., jau prasidėjus I-ajam pasauliniam karui.

Nuo 1916 m. Jaunas abiturientas mokytojavo Kupreliškio, Daršiškių pradinėse mokyklose, ką tik atsidariusioje Biržų „Saulės“ draugijos gimnazijoje.Tačiau būsimasis mokslininkas svajojo apie aukštąjį mokslą.

1919 m. pavasarį Povilas Brazdžiūnas atvyko į Kauną, sužinojo apie Viesulavoje veikiančią karo aviacijos mokyklą ir į ją įstojo.  Ją baigęs 1919 m. pabaigoje įgijo Lietuvos kariuomenės leitenanto laipsnį ir liko tarnauti aviacijoje.

1920 m. Kaune pradėjo veikti Aukštieji kursai. P. Brazdžiūnas iš karto įstojo į šių kursų Matematikos ir fizikos skyrių. 1922 m., įkūrus Lietuvos universitetą, pradėjo studijuoti Matematikos ir gamtos fakultete. Tuo pat metu P. Brazdžiūnas pradėjo dirbti jaunesniuoju laborantu fakulteto Eksperimentinės fizikos katedroje, vadovaujamoje V. Čepinskio. Jie ir buvo visas katedros personalas. Per dvejus mokslo metus buvo parengti 33 laboratoriniai darbai studentams. Kartu P. Brazdžiūnas sėkmingai studijavo ir 1925 m. pabaigoje, apgynęs diplominį darbą, baigė universitetą.

1926 m., gavęs Švietimo ministerijos stipendiją, jaunas fizikas išvyko stažuotis į Ciuricho universitetą, tobulinosi elektrooptikos srityje. 1928 m. grįžęs iš Ciuricho, P. Brazdžiūnas vėl pradėjo dirbti Lietuvos universiteto Matematikos ir gamtos fakulteto Ekspermentinės fizikos katedroje. 1929 m. dalyvavo ekspedicijoje, vykdžiusioje  Baltijos jūros Lietuvos pakraščio magnetinius matavimus. 1934 m. pradėti tyrimai medžiagų elektrinio laidumo kitimo stipriuose elektriniuose laukuose efektams nustatyti. Šie eksperimentai buvo tarsi puslaidininkių elektrinio laidumo vėlesnių tyrimų Lietuvoje pradžia.

Tačiau pagrindinis darbas universitete buvo pedagoginis. Norint gauti teisę skaityti paskaitas universitete, įgyti docento ar profesoriaus vardą, fakulteto taryboje reikėjo ginti habilitacinį darbą. 1933 m. sausio 24 d. Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos ir gamtos fakulteto tarybos posėdyje P. Brazdžiūnas apgynė habilitacinį darbą, o 1934 m. balandžio 24 d. Jam buvo suteiktas docento vardas. Dirbdamas VDU P. Brazdžiūnas parengė kelių skaitomų kursų konspektus, vadovėlį, rašė mokslo populiarinimo straipsnius iš įvairių fizikos sričių „Lietuviškajai enciklopedijai“, žurnalams.

1939 m., prasidėjus antrajam pasauliniam karui, Lietuvai buvo grąžintas Vilniaus kraštas. 1939 m. gruodžio 16 d. vėl pradėjo veikti Vilniaus universitetas, iškylo VDU Matematikos ir gamtos fakulteto pertvarkymo klausimai, perkeiant jį į Vilnių. Kadangi mažai kas iš Vilniaus Stepono Batoro universiteto Fizikos fakulteto personalo liko dirbti atsikūrusiame Vilniaus universitete, galima sakyti, kad VU Fizikos katedra buvo iš naujo sukurta VDU fizikos katedros darbuotojų. 1940 m. rugsėjo 1 d. P. Brazdžiūnas patvirtintas VU Matematikos ir gamtos fakulteto docentu.

Tačiau sėkmingai pradėtą mokslinį ir pedagoginį darbą sutrukdė karas. Todėl 1944 m. naujuosius mokslo metus reikėjo vėl pradėti nuo organizacinio kuriamojo darbo. 1945 m. kovo 17 d. P. Brazdžiūnas patvirtintas VU fizikos ir matematikos profesoriumi ir Eksperimentinės fizikos katedros vedėju. Suprasdamas, kad mokslo plėtra pirmiausiai priklauso nuo mokytojų paruošimo, profesorius, nepalikdamas darbo VU, sutiko vadovauti ir Vilniaus pedagoginiam institutui (dabar – VPU), vėliau dirbo VPI  Fizikos ir matematikos fakulteto dekanu bei Bendrosios fizikos katedros profesoriumi.

P. Brazdžiūnas toliau domėjosi tiek jau pažįstamomis, tiek naujomis fizikos mokslo kryptimis, stengėsi suformuoti pagrindines mokslinio darbo kryptis. Nuo 1957 m P. Brazdžiūnas buvo MA Fizikos ir matematikos instituto Radioaktyvaus spinduliavimo sektoriaus organizatorius ir vadovas, nuo 1960 m. – VU Radiofizikos katedros vedėjas. Taigi, buvo pradedamos naujos fizikos kryptys, ugdomi šių krypčių specialistai.

Prof. Povilas Brazdžiūnas aktyviai dalyvavo Lietuvos mokslų akademijos veikloje. 1949 m. jis buvo išrinktas Lietuvos mokslų akademijos nariu-korespondentu, 1956 m. – tikruoju nariu, 1963–1976 m. buvo renkamas Fizikos, technikos ir matematikos mokslų skyriaus akademiku-sekretoriumi.

P. Brazdžiūnas buvo daugybės mokslinių tarybų nariu, daug nuveikė leidybos baruose, terminų kūrimo, norminimo bei taisiklingos vartosenos srityje. 1949–1960 m. buvo VU Mokslo darbų fizikos ir matematikos serijos atsakingasis sekretorius, nuo 1961 m leidžiamo mokslinio žurnalo „Lietuvos fizikos rinkinys“ vienas iš iniciatorių ir vyriausiasis redaktorius.

1963 m. prie Lietuvos MA Fizikos ir matematikos instituto įkurta Lietuvos fizikų draugija, kurios pirmininku nuo pat jos įkūrimo (išskyrus 1966–1968 m.) iki mirties buvo akademikas Povilas Brazdžiūnas.

Už mokslininko, kultūros ir visuomenės veikėjo darbus P. Brazdžiūnas buvo apdovanotas valstybine premija, ordinais ir madaliais, garbės raštais, bei diplomais. Jis yra vienas pirmųjų Lietuvos mokslininkų, kuriam buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio mokslo veikėjo garbės vardas.

Akademikas Povilas Brazdžiūnas mirė 1986 m. vasario 28 d. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.

 ***

Pristatymas paruoštas remiantis straipsniu:

E. Makariūnienė. Lietuvos eksperimentinės fizikos pradininkas./ Kn.: I. Blažienė. Povilas Brazdžiūnas. Literatūros rodyklė. Lietuvos TSR Mokslų akademijos biblioteka, Vilnius: 1987, 7–21 p.

Paruošė V. Dragūnienė